Pasirinkite seniūniją
Iškilus klausimams skambinkite
+370 618 56289

Kuo mes tampame?

2011-01-23

Vieni iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą. Sąžiningai už viską sumokėję vos užtenka valgiui. Kiti nieko nedirbdami gauna iš valstybės pašalpas ir gyvena taip pat, o kartais gal net geriau už dirbančiuosius. Tad kuo mes tampame? Apie tai ir kitas socialines problemas „Kelmės kraštas“ kalbasi su Kukečių seniūne Meilute MASALSKIENE.

Rajone grėsmingai daugėja žmonių, gyvenančių iš socialinių pašalpų. Tokia padėtis, kai nedarbas rajone vienas iš didžiausių apskrityje, gal ir pateisinama. Bet ar tikrai visi kaimo žmonės, kuriems skiriamos socialinės išmokos, negalėtų be jų išsiversti?

Situacija iš tiesų grėsminga. 2007 metais Kukečių seniūnijoje tik 51 šeima gaudavo piniginę paramą. Pašalpoms reikėdavo 148,3 tūkstančių litų. Pernai iš pašalpų maitinosi 184 šeimos. Joms išlaikyti valstybė skyrė beveik 761 tūkstantį litų. Kuo mes tampame?

Tokį klausimą kėlė patys gyventojai susitikime su rajono Tarybos nariais. Dar gerai, kad dalis pašalpų gavėjų stengiasi atlikti visuomenei naudingus darbus. Bet yra tokių, kurie žiūri, kaip „susiveikti“ pažymą, kad už veltui gaunamą paramą nereikėtų nė piršto pajudinti.

Žmonės įsitikinę, jog teisingiau būtų, jeigu pašalpas skirstytų seniūnijos. Jų darbuotojai esą geriau žino, kam iš tikrųjų reikia pašalpos, o kam tik pragėrimui. Tačiau įstatymas yra įstatymas. Ir seniūnijos specialistai privalėtų jo laikytis. Remtis ne tuo, ką mato ir girdi, o paramos prašytojų atneštais dokumentais. O dokumentuose visi, kam pašalpa skiriama, yra teisūs ir reikalingi paramos.

Ar ne iš dyko buvimo randasi ir socialinės rizikos šeimos? Tokių turbūt esama ir Kukečių seniūnijoje?

Gal ir išdyko... Gailiausia tose šeimose augančių vaikų. Žinoma, gaila ir tėvų. Juk žūsta jauni žmonės, galintys daug naudos atnešti visuomenei.

Kukečių seniūnijoje šiuo metu yra dešimt socialinės rizikos šeimų. Jose auga 22 vaikai. Dar penkios šeimos yra stebimos. Jose auga 14 vaikų.

Įvertinus tai, kad visoje seniūnijoje gyvena tik 2080 žmonių, tai dideli skaičiai. Suprantu, šiandien kaimo žmogui nelengva. Darbo beveik nėra. Iš kur paimti litą būtiniausiems dalykams? Tačiau kartais ir pačių žmonių pastangų nematyti. Daugelis paramos gavėjų tiesiog susitaikę su mintimi, jog turi gauti lėšų išgyvenimui. O patys nelaiko gyvuliuko, nesodina daržiuko...

Kukečių seniūnija — labai marga. Tarp tų poros tūkstančių gyventojų, kiek žinau yra stambiausių rajono ūkininkų, nemažai verslininkų. Čia bazuojasi dauguma rajono kaimo turizmo sodybų.

Tas labai guodžia. Dauguma žmonių vis dėlto įsisąmoninę, kad į gyvenimą reikia kabintis pačiam. Niekas nieko ant lėkštutės padėjęs neatneš. 280 žemdirbių turi pieno kvotas. 387 gyventojai deklaravo pasėlius. Jų deklaruota 6884 hektarai. Yra septyni ekologiniai ūkiai.

Mūsų seniūnija — priemiestinė. Jos gyventojams šiek tiek lengviau integruotis į darbo rinką. Kai kas važinėja dirbti į Šiaulius, kai kas į Kelmę. Galiausiai jauni žmonės traukia ir į užsienį. Pernai savo gyvenamąją vietą užsienyje deklaravo 28 seniūnijos gyventojai. Galbūt jie užsidirbę išgyvenimui grįš į tėviškę. Jauni sveiki žmonės bent jau pašalpų neprašys.

Džiugu, jog vietoj 28 išsiregistravusiųjų į seniūniją gyventi atvyko 73 nauji žmonės. Lupikuose, Grimziuose, Kukečiuose ir kitose seniūnijos gyvenvietėse nerasi tuščios sodybos. Lieka sukrypusi trobelikė — ir ją nuperka. Iš miestų į kaimą keliasi jaunos šeimos, auginančios daugiau vaikų. Kaime tikisi lengviau išgyventi.

Smagu, kai mirusios močiutės trobelė prisipildo gyvybės — atsikelia penkis vaikus auginanti jauna šeima.

Bet kuo daugiau jaunų, mobilių gyventojų, tuo sunkiau seniūnei. Ypač tokiomis žiemomis, kokios yra dvi pastarosios — pernykštė ir šiųmetinė. Ar pajėgiate pasirūpinti, kad visi gyventojai pasiektų darbo vietas, o vaikai — mokyklas?

Kartais paburnoju, kai užpusčius kelius, tėvai demonstratyviai neleidžia vaikų į mokyklą. Girdi, autobusiukas neatvažiavo į kiemą. Juk nieko neatsitiktų, kad vaikas puskilometrį pažingsniuotų pėsčias iki tos vietos, kur autobusas gali privažiuoti.

Tačiau dauguma gyventojų yra geranoriški. Pavyzdžiui, iš Grimzių vaikai, bent šiek tiek papusčius, ateina iki plento. Ten sėda į autobusą. Geranoriški ir ūkininkai Juozas ir Remigijus Dzvankauskai, Arūnas ir Pranas Baltrušaičiai, Lionginas Zaleckis, Romaldas Jonkus, Jonas Ulys. Jie visuomet nuvalo savo ir aplinkinių kaimų kelius.

Sniegui valyti pernai išleidome apie 18 tūkstančių litų. Keturis kartus lyginome visus 97 kilometrus seniūnijos prižiūrimų kelių. Žvyravimas kainavo 18,8 tūkstančio litų. Ant kelių išpylėme 830 kubinių metrų žvyro.

Nemažai lėšų tenka skirti gyvenviečių apšvietimui. Mūsų seniūnijoje aštuonios stambesnės gyvenvietės. Apšvietimui ir įrenginių priežiūrai reikėjo 28 tūkstančių litų.

Ar tarp seniūnijos gyventojų dažnai kyla konfliktų?

Nepasakyčiau. Atvirkščiai — žmonės darosi bendruomeniškesni. Antai Kukečiuose ir Lupikuose įsikūrė saugios kaimynystės grupės. Kaimynas saugo kito kaimyno turtą ir ramybę.


(c) Visos teisės saugomos. Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija.