Pasirinkite seniūniją
Iškilus klausimams skambinkite
+370 618 56289

Savivalda

2015-01-29

Už mėnesio vyksiančiuose savivaldos rinkimuose ketina dalyvauti 23 partijos. Vilniaus mieste į 51 tarybos nario vietą pretenduos 14 partijų, iš jų bent septynios turi realių šansų laimėti po kelis mandatus, tad išrinktose tarybose darbus dažnai nustelbs politinės rokiruotės. Laimę rinkimuose bandys net 56 visuomeniniai komitetai, nors kai kurie jų tik pridengia prie partijų nepritapusius politikus. Pirmąsyk vyksiantys tiesiogiai merų rinkimai piliečius taip pat gali nuvilti – išrinktų merų ir savivaldos daugumos politinė priklausomybė išsiskirs, o tai išrinktuosius stums į papildomus konfliktus. Tuo metu realių savivaldos reformų politikai linkę nesiimti. Naujienų portalo Alfa.lt kalbinti politologai pasakojo, kaip galėtų atrodyti idealus savivaldos rinkimų modelis.

Pirma idėja: daugiau savivaldos lygmenų

Kovo 1-ąją rengiami savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks šešiasdešimtyje Lietuvos savivaldybių, tačiau pagal gyventojų skaičių jų išsidėstymas itin netolygus. Pavyzdžiui, Vilniuje 2013-aisiais gyveno 537 tūkst. gyventojų, Kaune – 307 tūkst., dar penkiose savivaldybėse – daugiau nei 80 tūkst. Tuo metu dvylikoje savivaldybių gyventojų skaičius nesiekė nė 20 tūkst., o Neringoje negyveno nė 3 tūkst. piliečių.

Tačiau, pagal dabar galiojančią tvarką Vilniaus mieste renkamas 51 tarybos narys, Kaune – 41, o mažiausiose savivaldybėse tarybos narių skaičius siekia bent 15 narių. Absoliučioje daugumoje savivaldybių renkama po 21–27 tarybų narius, nors pagal savo dydį jose gyvena po 20–50 tūkst. gyventojų, t. y. neretai mažiau nei atskiruose didžiųjų miestų rajonuose, kurie neturi jokių savivaldos teisių.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas Antanas Kulakauskas naujienų portalui Alfa.lt pasakojo, kad Lietuvos savivaldos modelio problemas galima suprasti dvejopai. Viena vertus, mūsų savivaldybės, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra gerokai per didelės. Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje 2 mln. gyventojų apimanti teritorija padalyta į 110 regioninių ir 9 miestų savivaldybes, tokio pat dydžio Slovėnijoje – net 211 savivaldybių. Vilniaus regiono dydžio Liuksemburgą sudaro 106 savivaldybės, o dar mažesnėje Maltoje yra 68 savivaldybės.

Anot politologo, pagrindinė stambių Lietuvos savivaldybių problema – jų nesugebėjimas atstovauti skirtingiems gyventojų interesams.

„Savivaldos gyventojų interesai susiję su jų gyvenimo sąlygomis tam tikroje vietovėje. Šiaip ar taip netgi Vilniuje gyventi Lazdynuose, Senamiestyje ar Pavilnyje yra ne tas pats. Tokios didelės savivaldybės teritorija negali būti vientisa, nes jos gyventojų interesai pernelyg skirtingi. Todėl vientisa rinkimų sistema tokiomis sąlygomis neturi prasmės. To neišspręs nei tiesiogiai, nei netiesiogiai renkamas meras“, – aiškino A. Kulakauskas.

Norint suderinti skirtingų savivaldybės teritorijų interesus, jas reikia arba skaldyti, arba įvesti daugelyje šalių įprastą kelių pakopų savivaldos sistemą. Pavyzdžiui, Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybėse įprasta rinkti regioninę ir vietos valdžią. Tuo metu Lietuvos modelis žemiausią, tačiau arčiausiai žmonių esantį savivaldos lygmenį apskritai ignoruoja.

A. Kulakausko teigimu, toks lygmuo Lietuvoje atitiktų šiuo metu egzistuojančias seniūnijas. Visgi politologas skeptiškai vertino Seime kartais atsirandančias iniciatyvas inicijuoti tiesioginius seniūnų rinkimus. Daug produktyviau būtų sukurti renkamas seniūnijų tarybas.

„Pagal dabartinę teisinę tvarką net ir savivaldos lygmenyje atstovaujamoji valdžia turi būti atskirta nuo vykdomosios. Pastarajai šiuo metu atstovauja administracijos direktorius ir minėtieji seniūnai. Jie suvokiami kaip savivaldybės vykdomosios valdžios padalinys. Todėl formaliu požiūriu būtų ganėtinai keblu įgyvendinti seniūnų rinkimus. Ką būtų galima padaryti – rinkti seniūnijų tarybas, kurios prižiūrėtų seniūnų darbą“, – siūlė pašnekovas.

Antra idėja: depolitizuoti vietos savivaldą

Politologo teigimu, antra esminė Lietuvos savivaldos problema – pernelyg didelis partijų vaidmuo vietos valdžios lygmeniu. Teoriškai esminis vietos valdžios skirtumas nuo nacionalinių rinkimų tas, kad savivalda yra suprantama kaip bendruomenės valdžia, o nacionaliniu lygmeniu aktyviau veikia partijos. Visgi Lietuvoje įsitvirtino priešinga tendencija – vietos valdžios rinkimai veikia kaip partijoms administracinius resursus Seimo rinkimų metu teikianti sistema. Kuo labiau kuri nors politinė jėga geba įsišaknyti vietos savivaldoje, tuo jai lengviau užtikrinti partijai paramą Seimo rinkimų metu. Kadangi partijų vadovybėms daug svarbesnė sėkmė nacionaliniu lygmeniu, bendruomenių interesai tampa tik priemone siekti valdžios, o ne tikslu savaime.

Kaip suardyti partijų valdžios monopolį vietos savivaldoje? A. Kulakausko teigimu, pirmiausia būtina demokratizuoti pačias partijas sumažinant jų centrinės vadovybės įtaką vietos skyriams. Tiesioginiai merų rinkimai gali tapti teisingu žingsniu šia kryptimi.

„Partijų valdžią tiesiogiai renkamas meras bent kažkiek gali eliminuoti, kadangi iki šiol susiklosčius neaiškiai politinei situacijai tarybose, kandidatus į merus parinkdavo partijų vadovybės Vilniuje. Kartais mėgstama pasijuokti iš kauniečių, kad šie kažkada meru išsirinko Vytautą Šustauską, tačiau realiai jį į merus pasiuntė koaliciją strategavusios partijų vadovybės Vilniuje“, – aiškino pašnekovas.

Kas trukdo reformuoti savivaldos rinkimus?

Naujienų portalo Alfa.lt kalbinti politologai skeptiškai vertino partijų galimybes pakeisti dabar egzistuojantį savivaldos modelį. Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas Vytautas Dumbliauskas teigė, kad partijoms būtų paprasčiausiai neracionalu savivaldą atiduoti bendruomenėms.

„Partijos tikrai turi savisaugos instinktą, todėl tam nesiryžtų, kadangi tokiu atveju atsirastų daugiau šansų, jog labai lokalius rinkimus laimėtų koks nors žinomas vietos gydytojas ar verslininkas. Taip sumažėtų partijų įtaka tarybose ir ypač partijos viršūnių įtaka žemai vykstantiems procesams“, – sakė V. Dumbliauskas.

Kita vertus, jei partijos nuspręstų žengti tokia linkme, tai paskatintų jų vidinius pokyčius. Iki šiol partijoms nebuvo daug motyvų ugdyti lyderius vietos lygmeniu. Tuo metu seniūnų ar seniūnijų tarybų rinkimai verstų partijas įsišaknyti platesnėje visuomenės dalyje.

„Iki šiol partijoms nebuvo priežasčių ugdyti lyderius. Tarkime, prie kokio nors vietos sąrašo pakakdavo prilipdyti V. Uspaskicho nuotrauką, kuris veikdavo kaip atpažinimo ženklas rinkėjams. Tuo tarpu jei į didžiąją politiką žmonės eitų nuo žemiausios pakopos, atsirastų aiškesnis supratimas, kuo gyvena Lietuva. Tai sena politologijos klasiko Maxo Weberio mintis – politikos pamatas yra charizmatiniai lyderiai, gebantys uždegti mases ir nepasiduoti biurokratiniam narvui“, – dėstė politologas.

Kiek svarbūs rinkimų mechanizmai?

Pasiūlę savo pataisas, politologai nebuvo linkę kritikuoti jau egzistuojančių dabartinio savivaldos modelio elementų. Šiuo metu dalyvauti savivaldos rinkimuose gali tiek partijos, tiek visuomeniniai komitetai. Norint gauti vietų taryboje, jiems pakanka surinkti 4 proc. balsų. Toks santykinai žemas rinkimų slenkstis gali reikšti, kad po rinkimų daugelio savivaldybių tarybų sudėtis bus labai marga, o, susidarius tokiai situacijai, politikams gali būti sunku dirbti.

VDU dėstantis politologas Lauras Bielinis naujienų portalui Alfa.lt sakė abejojantis, ar, siekiant sumažinti partijų skaičių savivaldoje, tikslinga pakelti rinkimų slenkstį. Mat jis reikalingas būtent todėl, kad savivaldybių tarybų rinkimuose istoriškai dalyvauja kur kas mažesnis rinkėjų skaičius – tik 30–40 proc.

Politologai nebuvo linkę nuvertinti ir visuomeninių rinkimų komitetų, kurių šiuose savivaldos rinkimuose užsiregistravo per 50. Nors kai kurie jų dvelkia ne tiek visuomenine iniciatyva, kiek savo vietų partijose neatradusių asmenų politinėmis ambicijomis, L. Bielinio teigimu, Lietuvai metas išmokti nesusikoncentruoti į atskiras personalijas, o žvelgti iš principo – politikai gali būti ne tik partiniai.

Visgi L. Bielinis nebuvo linkęs sureikšminti institucinių mechanizmų įtakos politinei sistemai. Jo nuomone, Lietuvos vietos bendruomenės ganėtinai pasyvios, tad nei seniūnų, nei seniūnų tarybų rinkimai nieko pernelyg nepakeistų.

„Tenka pripažinti, kad labai dažnai žmonės dėl žemo pilietinio sąmoningumo visgi linkę kitiems primesti savo problemų sprendimą“, – reziumavo politologas.

ALFA.lt

(c) Visos teisės saugomos. Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija.