Dovilų seniūnijoje
Dovilų seniūnijoje

 

Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) šventėje Doviluose buvo atidarytas atnaujintas siaurojo geležinkelio tiltelis. Dovilų etnocentro kiemelyje vyko edukacijos vaikams, grojo gyva muzika, Dovilų bažnyčioje koncertavo smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis ir Viktorija Čepinskienė, kiti atlikėjai. Šalia tiltelio pristatyta senųjų Dovilų fotonuotraukų paroda.

 

Siaurukas – bendrystės gija

Etnologas, Klaipėdos krašto istorijos žinovas Helmutas Lotužis „Bangai“ pasakojo, kad siauruką senieji krašto gyventojai vadino ir traukinuku. Siauruką nutarta tiesti 1900 metais: prasidėjo paruošiamieji darbai, projektavimas, o 1904 m. pradėti tiesti bėgiai nuo Klaipėdos iki Klemiškės su dviem stotelėmis. Anot H. Lotužio, nuo Klemiškės bėgiai išsišakoja: viena atšaka – į Plikius, o kita – į Dovilus. „Tai per šį tiltelį siaurukas atpuškuodavo, atvažiuodavo iki Dovilų. Nuo jų už stoties vėl bėgiai išsišakoja, vieni nueina į Laugalius apie 4 kilometrus, o kiti suka Pėžaičių link, iki jų atstumas – maždaug 16 kilometrų. Siauruku žmonės važiavo į turgų, pienas buvo surenkamas ūkininkų. Dvarai galėjo savo produkciją išvežti, bet tai jau buvo specialūs reisai“, ‒ istorijos puslapius atskleidė H. Lotužis.

Anot etnologo, siaurukas keitė ne tik ekonominį, bet ir kultūrinį gyvenimą. „Žmonės čia susitikdavo, kol atvažiuodavo nuo Klaipėdos iki Dovilų – visą valandą važiuodavo, tai sužinodavo naujienas vieni apie kitus, pabendraudavo. Klaipėdiškiams buvo labai patogu čia atvažiuoti pailsėti – juos viliojo Dovilų vaizdingas slėnis ir slėpiningas piliakalnis. Pagerėjo žmonių bendravimas, kai kūrėsi visuomeninės draugijos. Galėjo ne tik bendrauti, bet ir nuvažiuoti vieni pas kitus į šventes“, ‒ vaizdingai „Bangai“ kalbėjo H. Lotužis.

Siaurukas gyvavo iki 1944 m., spalio 7 d. rytą buvo paskutinis reisas. Pirmaisiais pokario metais bėgiai buvo išmontuoti, pylimai tapo nebereikalingi, tilteliai taip pat: didesnieji perstatyti, mažesnieji liko užmarštyje. Tačiau šis tiltelis Doviluose tarnavo visą sovietmetį. Apačioje buvo išlikusi arka, bet viršutinės plokštės suskilinėjusios, sutrūkinėjusios – dabar jos sutvirtintos, atnaujinti stulpeliai, turėklai. Patiesti simboliniai bėgiai. Įdomi detalė: grindinyje žiūrint iš viršaus matosi traukinio šešėlis. Tiltelis tvarkytas apie metus.

Mokslininkė pasiūlė idėją

Rekonstruotą tiltelį atidarė Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė ir Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas, vėliau pašventino Šilutės evangelikų liuteronų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis ir Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos kunigas Kęstutis Vainorius.

N. Ilginienė pasidžiaugė, kad Savivaldybės, darbo grupės, verslininkų ir bendruomenių pagalba pavyko atstatyti tiltelį ir padaryti lankytiną vietą. „Kažkada buvo istorinis įvykis – siaurukas pirmą kartą atvyko į Dovilus 1906 m., tai dabar praėjo 115 metų, ir mes galėjome vėl įamžinti istorinį tiltelį ateinančioms kartoms“, ‒ kalbėjo seniūnė. Anot jos, svarbu tai buvo padaryti, kol dar yra prisimenančiųjų siauruką. Štai tautodailininkė Juzefa Bružienė renginyje sakė, kad pasijuto lyg grįžusi į vaikystę: prisiminė, kaip pati važiavo siauruku ir bėgiojo šiuo tilteliu, o Dovilų miestelį pavadino gėlių miesteliu – namai anuomet skendėjo įvairaus grožio alyvų, jazminų krūmuose.

Sveikinimo žodį tarė Klaipėdos rajono savivaldybės meras B. Markauskas, darbo grupės, padėjusios įamžinti tiltelį, nariai: istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyr. mokslo darbuotoja Silva Pocytė, skulptorius Gintautas Jonkus, Savivaldybės tarybos narys Vaclovas Macijauskas ir kiti svečiai.

Istorikė S. Pocytė pasiūlė dar vieną idėją: „Lentelė yra lietuvių kalba, gotiškomis raidėmis – tokiomis buvo spausdintos knygos, laikraščiai ir pan. Galbūt galima kitoje pusėje tokį patį užrašą išspausdinti vokiečių kalba?“ Pasak mokslininkės, turistai, kurie mėgsta čia atvažiuoti, buvę doviliškiai suprastų, kad čia gyvenantys žmonės nėra abejingi tiems, kurie Dovilų krašte gyveno ilgus šimtmečius.

Kūrybinių erdvių įvairovė

Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė „Bangai“ minėjo, kad būtent dėl pandeminės situacijos šventės erdvės buvo padalintos. Dalis koncertų vyko Dovilų bažnyčioje, kurioje yra labai gera akustika – klausytojus virtuoziškumu užbūrė V. Čepinskis ir V. Čepinskienė, džiugino Klaipėdos koncertų salės brass kvintetas ir saksofonininkas Danielius Praspaliauskis. O etnocentro kiemelis buvo skirtas vaikams, jaunimui. Čia vyko įvairios kūrybinės veiklos, molio dirbtuvėlės (keramikė Gretė Jablonskienė), mezgimo suolelis „Karūna Lietuvai“ (bibliotekininkė Eligija Žukauskienė), apyrankių rišimas (etnologė tautodailininkė Dalia Lengvinaitė), lėlių gamyba (lėlininkė Gintarė Radvilavičiūtė). Smagias varžytuves ir liaudiškas atrakcijas vedė J. Kavaliauskas, Klounų teatro studija „Dulidu“ rodė spektaklį šeimai „Kaip atsirado drugeliai“, vėliau grojo Linas Švirinas ir grupė.

Monika CALZONAITĖ