Noriu pasidalinti su jumis mano gero pažįstamo, per anksti mus palikusio Leonido Donskio mintimis. Jos labai aktualios šiandien:

„Mes gyvename skubėjimo, laiko neturėjimo ir visuotinės infliacijos laikmečiu.

Mūsų laikmetį geriausiai apibūdina skubėjimas ir laiko neturėjimas gyventi, mylėti ir džiaugtis. Daugelio darbų dirbimas vienu metu. Nuolatinis užimtumas ir laiko neturėjimas sau, mylimiems žmonėms, geroms knygoms ir tikriems draugams.

Mūsų akyse baigia išnykti savaitgalis - ir kaip sąvoka, ir kaip reiškinys. Savaitės pabaiga tampa geriausiu laiku vienus darbus pakeisti kitais arba vieną įtampą kita. Savaitgaliai tampa puikia galimybe rengti seminarus, konferencijas ir mokymus.

Mes viską darome greitai. O greiti dalykai yra menkaverčiai. Kaip ir greitas maistas.

Kartu tai ir greitas bei lengvas vartojimas. Įskaitant ir meno kūrinių vartojimą. Greitas skaitymas. Greitas rašymas. Dabar jau ir greitas kalbėjimas. Juk lėtas kalbėjimas mąstant, gali nusibosti laiko neturinčiai televizijų auditorijai. Greitas bendravimas, neišskiriant artimųjų ir draugų.

Sykiu tai ir infliacijos metas. Nuvertėja viskas. Pinigai, sąvokos, žodžiai, jausmai, priesaikos,laiškai - kažkada jie buvo rašomi puikiai suvokiant kiekvieno žodžio vertę, šiandien jais švaistomasi į kairę ir į dešinę. Nuvertėja moksliniai straipsniai,knygos, į kurių turinį ir kokybę vis mažiau besigilinama. Visa tai suskaičiuojama, o ne skaitoma.

Akyse nuvertėja architektūra ir meno kūriniai. Jų vertę vis dažniau nustato vulgariausia pinigų kalba ir finansinė galia.

Mūsų universitetuose mokslas atviru tekstu vadinamas produkcija ir skaičiuojama taip pat, kaip sovietmečiu buvo skaičiuojami grūdų centneriai ar pieno primilžiai kolūkiuose.

Tai - globalinė tendencija. Kažkada Europoje pakako poros gerų straipsnių, kad žmogus gautų akademinę poziciją universitete. Šiandien viskas skaičiuojama publikacijų šūsnimis, ženklų skaičiais, bet tik ne turiniu, ne idėjomis ir ne tarptautine sklaida. Kažkada O. Veiningeris viena knyga galėjo pakeisti visą Europos intelektinį gyvenimą. Šiandien jam niekas nesuteiktų akademinės pozicijos nei Vakaruose, nei tuo labiau Lietuvoje. Jis būtų "neproduktyvus žmogus", nes per lėtai ir per mažai rašė.

Visa tai jaučiama Lietuvoje ir į mus panašiose šalyse.

Suomijos gyvenimo tempas yra amžina sekmadienio popietė,o Lietuvos - nuolatinis pirmadienio rytas.

Mes džiaugiamės pasiekę finišą, įveikę distanciją. Tik nesusimąstome, kad gyvenimo prasmė ir vertė slypi startiniame jaudulyje ir finišavime. Bėgdami mes nematome akimirkų ir epizodų, žvilgsnių ir veidų ir ar apskritai verta bėgti? Šį civilizacijos primestą dvasinės tuštumos pojūtį atvėrė JAV kino režisierius filme "Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?"

Ko pas mus daugiausiai esama? Gyvenimo vertės ir prasmės pojūčio praradimo, viską siejant tik su galia,sėkme, matomumu, intensyvumu ir greitu pripažinimu.

Tam net neįmanoma pasipriešinti, nes tai susiję su laiko dvasia.

Alternatyva būtų - neskubėti.

Retai posėdžiauti, retai kalbėti apie darbą, juk jį reikia dirbti, o ne aptarinėti, kuo mažiau bendrauti su biurokratais, skaityti tik interneto portalų naujienas, visai neskaityti destruktyvios ir lėkštos informacijos. Juk gyvenimas trumpas ir reikia išgirsti tik tai, kas vertingiausia.

Reiktų sugrįžti prie spektaklių ir filmų žiūrėjimo, prie lėto bendravimo su draugais ir šeima. Pasimėgauti jūra, mėgstama muzika, peizažais, muziejais.

Sugrąžinti vertę sąvokoms, žodžiams, priesaikoms, moralinei reputacijai,kad gyvenimo vertė ir prasmė sugrįžtų į žmonių sielas.

Tada nereikės savo gyvenimo laikyti auka, sudėta ant globalizacijos aukuro.

Tad mažiau žvalgykimės į pasaulio galios centrus.

Daugiau laisvės ir drąsos neskubėti, įsigilinti,išgyventi ir išjausti kiekvieną savo buvimo žemėje akimirką.”

Gražaus visiems gyvenimo!