Nepartinis demokratinis judėjimas antrajame suvažiavime priėmė programą. Ištrauka iš programos apie savivalda:
Demokratinėse šalyse vietos savivalda yra ne tik savarankiško jos egzistavimo, bet ir pilietiškumo ugdymo bei demokratinės plėtros pagrindas. Lietuvoje šis pagrindas yra silpnesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybė­se. Mūsų šalis išsiskiria ne tik labai stambiomis savivaldybėmis, bet ir tuo, jog yra Europos Sąjungoje unitarinio pobūdžio valstybė, turinti tik vieno - subregioninio - lygmens savivaldą. Nei vietos, nei regioninės savivaldos Lietuvoje nėra. Mes stipriai atsiliekame  decentralizuodami valdžią ir kurda­mi pilietinę visuomenę.
Valdančios politinės jėgos jau keliolika metų blaškosi tarp centralizuoto valdymo ir platesnės savivaldos ir vengia nuoseklių sprendimų. Tuo tarpu visuomenė nėra patenkinta dabartine vie­tos savivaldos sistema ir norėtų ją stiprinančių reformų. Dauguma gyventojų mano,  jog savivaldybių priimti sprendimai turi menką poveikį jų gyvenimui, o ir jie patys negali turėti jokios įtakos savivaldybių sprendimams. Todėl kaip ir sovietiniais metais, nuotolis tarp vietos valdžios ir piliečių išlieka didelis. Lyginti su kitomis pokomu­nistinėmis valstybėmis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas vietos valdžia yra vienas mažiausių. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių ateina į rinkimus.
Tačiau  viešos diskusijos ir  konsultacijos su visuomene šia tema nevyksta. Mokslininkų, inteligentijos, bendruomenių lyderių argumentų paprasčiausiai nenorima girdėti. Atėjo laikas viešąją politiką grįsti visuomenės lūkesčiais ir interesais, o ne vien partijų galios siekimu. Manome, kad būtina iš esmės keisti Lietuvos savivaldos modelį.
Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei, atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos ( kaimo vietovių, didžiųjų miestų). Diversifikuotas vietos savivaldos institucinis modelis galėtų būti sėkmingai panaudotas Lietuvoje. Tai leistų savivaldybėms rinktis tarp tiesiogiai ir ne­tiesiogiai renkamo mero, tarp profesionalių (nuolat dirbančių) ir kompensaciniais pagrindais dirbančių savivaldybės tarybos narių bei įvairių kitų variantų. Tokio pasirinkimo galimybė aktyvintų vietos bendruomenę, nes ji referendumu galėtų apsispręsti, kurio modelio nori, ir, jei pasirinktas modelis jos netenkina, jį pakeis­ti. Taip pat nacionaliniu mastu būtų galima lyginti vieno ar kito modelio veiksmingumą ir taip sudaryti sąlygas plėtotis ir plisti Lietuvos socialines sąlygas labiausiai atitinkančiam savivaldos modeliui.
Pereiti prie  2 pakopų savivaldos, įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus. Juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais.  Didelė dalis gyventojų nori, kad seniūnijų valdžia būtų renkama, jiems atskaitinga ir turėtų daugiau galių tvarkyti vietos bendruomenių reikalus. Atsisakyti balsavimo pagal sąrašus. Panaikinti politinių partijų privilegiją formuoti kandidatų į savivaldos institucijas sąrašus.
Įvesti tiesioginius merų rinkimus jam deleguojant vykdomosios valdžios funkcijas su teise   vetuoti tarybos priimtus sprendimus. Tarybai suteikiant teisę atmesti mero veto ne mažesne    kaip  2/3 tarybos narių dauguma. Taip pat numatyti mero atšaukimo ir nepasitikėjimo pareiškimo mechanizmus.
Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą. Seniūnijos kompetencijoje galėtų būti kai kurios kultūros ir švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinis mokymas, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdienė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Taip pat Lietuvos seniūnijos, kaip komunų valdžia kai kuriose Europos šalyse, galėtų turėti ir teisę disponuoti žeme bei spręsti dėl konkrečių objektų statybų savo teritorijose. Vietos savivaldos įtvirtinimas mažesniuose teritoriniuose vienetuose skatintų šiuo metu "merdinčių" miestelių ekonominę, kultūrinę bei socialinę plėtrą ir padėtų stabdyti neigiamus demografinius procesus.