Konservatorius Algis Strelčiūnas siūlo seniūnus rinkti tiesiogiai, kartu su merų ir tarybų rinkimais.

Siūloma, kad kiekviena seniūnija gautų savo biudžeto dalį... Priimkime išmintingą įstatymą ir negimdančioje, išmirštančioje, išsivaikščiojančioje Tėvynėje netruks užgims klestėjimo aušra.

Deja, nebūtinai. Iš kur toks pesimizmas? Man yra tekę šalies savivaldybėse atlikti dešimtis gyventojų sociologinių apklausų. Dažniausiai teko nustatinėti gyventojų pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis indeksą. Viešosios paslaugos kokybė pririšta prie konkrečios vietovės. Ta pati paslauga tos pačios savivaldybės vienoje teritorijoje gali klestėti, kitose gali būti didelėje krizėje. Socialinės diagnostikos sprendimus privalu daryti seniūnijos lygmeniu, kitaip bus matuojama ligoninės palatos „vidutinė temperatūra“.

Planuodamas tokių tyrimų imtis, sužinojau pribloškiantį, dramatišką faktą. Daugiau nei du trečdaliai (!) Lietuvos seniūnijų neturi ir 1 tūkst. gyventojų. Mažiausia seniūnija turėjo 430 gyventojų. Dalis šalies seniūnijų turi tik 1–2 tūkst. gyventojų, turinčių bent 3–7 tūkst. gyventojų seniūnijų yra labai nedaug. Žinoma, yra kelios seniūnijos milžinės, turinčios po 54 tūkst. gyventojų – Šilainių ir Žirmūnų. Tokioms, panašu, tikrai reikia tiesioginių seniūno rinkimų.

Kaip ir iš ko rinks savo seniūną 600–700 gyventojų turinti ir kelių kaimelių bei vienkiemių klasterį vienijanti seniūnija? Literatūros klasikų Ilfo ir Petrovo citata: „Kisa, kam jums pinigai, juk jūs neturite fantazijos.“ Įtempęs fantaziją bandau įsivaizduoti tokios nykštukinės seniūnijos socialinę struktūrą. Kelių kaimelių senjorai vyrai bemaž išmirę, juk vyrai „Marijos žemėje“ gyvena 14 metų trumpiau už moteris. Jaunimas išsivaikščiojęs po didmiesčius ir užsienius. Pagrindinė gyventojų ir rinkėjų masė – pensinio–priešpensinio amžiaus moterys. Iš jaunesnių bemaž vien pašalpininkai. Žinoma, ir aklai vištai grūdas pasitaiko. Gali būti, kad savo rezidenciją-dvarą nykštukinėje seniūnijoje įsirengė koks stambus grūdinių kultūrų augintojas – „glifosatininkas-rondapininkas“, galingų brangių visureigių mylėtojas, gausios ES paramos žemės ūkiui gavėjas. Toks į renkamus seniūnus tikrai neis.

Bandau optimistiškai įsivaizduoti nykštukinių seniūnijų rinkėjų ir tokių seniūnų rinkimų eigą. Deja, nepavyksta. Valingai sukaupęs paskutinius fantazijos likučius, bandau įsivaizduoti, kiek gyventojų pajamų mokesčio (GPM) suneš į seniūniją pensininkai ir pašalpininkai. O gal valdžia kiekvienam demokratiškai išrinktam seniūnui įteiks po portatyvinę eurų ar kitos konvertuojamos valiutos spausdinimo mašinėlę? Ką spausdins: eurus, tenges, turgikus, rupijas? Seniūnijai ir vietos demokratijos lyderiui reiktų mašinos už mokesčių mokėtojų pinigus, vairuotojo, sekretorių, rezidencijos…

Atleiskite, mielieji, kad aš toks visai be fantazijos kaip Kisa. Neįžvelgiu aš jokio optimistinio vaizdo, o apokaliptinės mintys ir nuotaikos iš galvos nepasitraukia.

Jei rimtai, tai viešasis valdymas ir teisėkūra Lietuvoje degraduoja žemyn septynmyliais žingsniais. Daugybė valdžioje šiltai įsitaisiusių veiklos imitatorių, funkcionierių yra beviltiškai atitrūkę nuo realybės, nuo Lietuvos ir jos problemų. Jei išmatuotume kai kurių veikėjų kompetenciją, matyt, ji būtų žemiau nulio, su riebiu minuso ženklu. Apie seniai pribrendusią administracinę teritorinę ir vietos savivaldos kompleksinę reformą Lietuvoje niekas nekalba. Partijos pasiskirs merus, mužikėliai šsirinks butaforinį seniūną..

Gediminas Merkys alfa.lt